Lietuvos viešoji komunikacija: problemos ir pasiūlymai
Gedimino Lašo
pranešimas
LDF, LGDA, VDA DIC forume
„Sprendimas: dizainas. Lietuvos įvaizdžio problemos.“
2007-07-17
pranešimas
LDF, LGDA, VDA DIC forume
„Sprendimas: dizainas. Lietuvos įvaizdžio problemos.“
2007-07-17
Lietuvos viešoji komunikacija: problemos ir pasiūlymai
Istorikai, archeologai skaičiuoja, jog žmonių protėviai – hominidai egzistavo prieš 18 mln. metų. Iš jų kilo gorilos, šimpanzės ir žmonės, bet tai buvo ne taip seniai – prieš 5–8 mln. metų. Ką mes apie juos žinome? Manoma, kad jie jau vaikščiojo ant dviejų kojų, tačiau jokių įrodymų nėra. Prieš 3 mln. metų gyveno ankstyvieji žmonių giminaičiai – dvikojės beždžionės su mažomis smegenimis. Nors anksčiau buvo manoma, jog esminis žmogaus bruožas yra vaikščiojimas stačiomis, bet australopitekai tai jau darė prieš 4 mln. metų. Deja, jokių vizualinų įrodymų nepaliko, taigi, žmonėms ir nepriskiriami. Tikėtina, kad šie mūsų giminaičiai negalvojo apie įvaizdį.
Rasti pirmieji įrankiai, kuriems apie 2,6 mln. metų labiau priskiriami australopitekams, vėlgi ne žmonėms. Teigiama, jog Homo Sapiens (protingieji žmonės) tik prieš 75.000 m. pradėjo naudotis įmantriais kauliniais įrankiais ir pradėjo kurti simbolinius raižinius. Tačiau dar praėjo apie 40.000 metų, kol atsirado piešiniai, tapyba, apie kurią žinome. Nuo to laiko žmonijos istorija tapo labiau ir labiau turtingesnė. Taigi, žmonijos kultūrinė veikla pradėta skaičiuoti tik nuo tada, kai buvo susirūpinta vizualine komunikacija. Dabar mes tai vadiname grafiniu dizainu.
Žinoma, aš nesu nei istorikas, nei archeologas, todėl šie mano teiginiai gali būti netikslūs. Bet aš norėjau pakalbėti visiškai apie kitus dalykus, apie visai trumpą laikotarpį, lyginant su milijonais metų.
Taigi, kaip yra Lietuvoje? Galime teigti, jog tiek Lietuvos oficialūs atstovai, tiek „paprasti žmonės“ (terminas, atkeliavęs iš Seimo) vaikšto ant dviejų kojų. Ir smegenų visi turi daugiau, negu 0,5 l. Tačiau ar to užtenka? Kaip mes panaudojame savo resursus? Kokia tarpusavio komunikacija? Ar tokia, kaip prieš 75000 metų? Ar jau yra susirūpinta, kaip mes prisistatome pasauliui, kokie vizualiniai ženklai supa mus kas dieną gatvėse, įstaigose, laikraščiuose, namuose? Ar susimąstome, jog jie turi išliekamąją vertę, nebūtinai, kaip patys savaime, bet kaip kultūrinio laikotarpio veidrodis? O kaip tie ženklai atkeliauja į gyvenimą? Ar susimąstome apie atsakomybę visuomenei, paleisdami į gyvenimą vieną ar kitą grafinį elementą (vaizdinį)?
LGDA buvo įkurta siekiant suvienyti bendraminčius profesionalus, dirbančius grafinio dizaino srityje. Mes jau atšventėme 10 metų ir jau turime nors neilgą, bet tikrą istoriją. Dirbdami grafinio dizaino srityje kiekvieną dieną susiduriame su vizualinių dizaino sprendimų klausimais ir yra labai skaudu, kai matome profesijos profanaciją. Kas yra dizainas? Arba siauriau – kas yra grafinis dizainas? Tur būt statistinis lietuvis atsakytų – „pagražintas piešinys“, arba „kompiuteriu padarytas vaizdas“ ar dar panašiai. Todėl nenuostabu, jog dažnai dizaineriai pakviečiami tik į paskutinę projekto stadiją, kada jau nieko nebegalima pakeisti. Todėl dažnai ir gero rezultato negalima laukti.
Šiandieną kalbame apie Lietuvos prekės ženklą. Mes jau seniai vaikštome ant dviejų kojų ir kaip kiti dvikojai, norime turėti savo ženklą, prekės ženklą. Kol kas ne visiškai aišku, ar terminas „prekės ženklas“ atitinka angliškąjį „brand“, bet palikime tas problemas, kol neturime tikslesnio pavadinimo. Svarbu, kad suprastume apie ką kalbame. O kalbame apie šalies, kuri vadinasi Lietuva, įvaizdį. Galima sakyti, jog įvaizdis – ne viskas. Tas tiesa, tačiau reikia pripažinti, jog tai reiškia labai daug.
Įvyko Lietuvos prekės ženklo konkursas. Rezultatai lyg ir yra, bet lyg ir ne. Galima sakyti, jog bet koks rezultatas yra rezultatas. Tačiau, jei turime nors šiek tiek ambicijų, suprasime, jog tai nėra tiesa. Vienas iš konkurso ekspertų (taip buvo įvardyta laikraštyje) pareiškė „duokite man bet kokį ženklą, aš iš jo padarysiu vertybę ir tautos simbolį. Tai yra strategijos klausimas.“ (citata iš VŽ). Jeigu turime tokius ekspertus, kam tada iš viso reikalingas konkursas? Iš bet ko padarysiu vertybę… Deja, tai dvelkia alchemiko paistalais o ne dizainerio kalbėjimas.
Grįžkime prie Lietuvos prekės ženklo konkurso.
Rezultatas toks, kokio ir reikėjo tikėtis pradėjus rašyti konkurso sąlygas remiantis viešųjų pirkimų įstatymu. Kitaip tariant, paskelbus tokias konkurso sąlygas kito rezultato tikėtis ir nebuvo galima. Kodėl? Paprasčiausia remiuosi patirtimi. LGDA per savo 10 veiklos metų yra surengusi ne vieną konkursą. Puikiai žinome, jog nuo konkurso sąlygų priklauso daug. Reikia pripažinti, jog ir premijų dydis nėra pagrindinis rodiklis. Drįsčiau teigti, jog labai svarbu profesionalumas ir kūrybos laisvė. Kaip tik šiame konkurse to pritrūko. Konkurso sąlygos tiek apribojo norinčius dalyvauti, jog daug kam ir noras praėjo dalyvauti. (Jei konkrečiau, 0,5 mln. metinė apyvarta, ne mažiau, kaip 8 darbuotojai, eilė dokumentų ir t.t. vien tam, jei norėtum dalyvauti). Ar tai buvo daryta specialiai ar ne, galėtų atsakyti konkurso organizatoriai. Gal būt galima teigti, jog norėta apsidrausti. Tas tiesa, iš tikrųjų buvo apsidrausta. Apsidrausta nuo gerų rezultatų. Trumpai tariant, šis konkursas – pavyzdys, kaip negalima daryti. Bet, reikia pripažinti, jog dauguma konkursų, organizuojamų valstybinių institucijų, yra būtent tokie. Neaiškūs konkurso tikslai, užduotys, neaiškūs vertinimo kriterijai, nežinomos komisijos.
Kaip minėjau. LGDA rengė ne vieną grafinio dizaino konkursą – ženklų, plakatų.
Pavyzdžiui 2003 metais surengėme plakato ir ženklo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 mečiui paminėti. Dalyvavo 17 dizainerių, kurie pateikė 21 plakatą ir 80 ženklų (palyginimui – Lietuvos ženklo konkurse 6 dalyviai ir 12 ženklų). Arba konkursas ženklui „Best of Lithuania“ – 23 dizaineriai pateikė 88 ženklus. Lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje EXPO 2005 ženklo konkursui buvo pateikti 48 ženklai. Skaičiai kalba už save. Šiuose visuose konkursuose dalyvavo tik LGDA nariai, tačiau, kaip matome tiek dalyvių skaičius, tiek darbų skaičius keleriopai pralenkia Lietuvos prekės ženklo konkurso rezultatus. Paminėti konkursai buvo skirti daugiau mažiau proginiams įvykiams, ir galime tik pasidžiaugti, kad buvo daug profesionaliai pateiktų darbų, iš kurių galima buvo rinktis, ko negalima pasakyti apie dabar aptariamą konkursą. O jis skirtas sukurti ilgalaikį projektą.
Tai, kad yra daug problemų viešojoje komunikacijoje pasako „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ženklo kūrimo istorija. Jei panagrinėtume šį atvejį, matytume, jog prastos konkurso sąlygos nulėmė ir tokį rezultatą, kuris buvo, tačiau neįtiko. Neįtiko, nes užsakovai nežinojo ko nori. Liko kaip ir su patvirtintu ženklu, tačiau nenaudojamu. Po to visiškai neaiškiomis sąlygomis buvo padarytas naujas ženklas.
Apibendrinant reikia grįžti prie dizaino sąvokos. Dizainas yra nelietuviškas žodis. Aš dar pamenu tuos laikus, kada pasakius žodį „dizainas“, reikėdavo aiškinti, kas tai yra, gal iš 20 vienas galėdavo pasakyti. Dabar iš dvidešimties tur būt nė vieno nerasime, kuris pasakytų „nežinau“. Tačiau ar tai reiškia, kad yra suprantama, kas tai yra? Ne, nesuprantama. Dizainas – išvertus iš anglų kalbos – brėžinys. Tačiau dabartinė šio termino prasmė – proceso modeliavimas, objekto kūrimas. Jei kalbėti apie grafinį dizainą, jį galima būtų apibrėžti kaip vizualinės komunikacijos proceso modeliavimą. Taigi, tai yra žymiai daugiau, negu gražus ar negražus piešinys. Dizainas yra tik tada, kai yra susieti funkciniai, technologiniai, estetiniai, semantiniai aspektai. Yra didelė klaida, kai yra manoma, kad dizainas tėra apipavidalinimas. Deja, kol to nesupras valstybinės institucijos, sunku tikėtis valstybės vystymosi. Nesvarbu, kad vaikščiojame ant dviejų kojų, bet ar mus supanti vizualinė aplinka tai patvirtina?
Paimkime keletą pavyzdžių – Lietuvos avialinijos, privatizavus atsisakė Lietuvos vardo, tapo flyLAL – niekam nieko nesakantis darinys (kai kas verčia „musėLAL“), Kodėl kitose šalyse, netgi ir privačiam kapitalui įsiliejus į aviacijos verslą stengiamasi išlaikyti valstybės reprezentaciją. Matyt tai kultūros, išsilavinimo dalykai. O tai susiję ir su vastybės dizaino politika. Deja, Lietuvoje mes turime pripažinti, jog dizaino politikos neturime.
Ką galime padaryti? Pirmiausia reikia suprasti, jog viešoji komunikacija, kitaip tariant šalies veidas labai daug priklauso nuo grafinio dizaino. Galima tai ignoruoti, tačiau tai niekur nenuves.
Taigi, natūralu, kad be profesionalių dizainerių gerų rezultatų nepasieksime. Lygiai kaip ir be supratimo, kad tai yra svarbu ne tik atskiram individui, bet ir visai valstybei. Ypač todėl yra svarbu rengiant konkursus išgryninti konkurso sąlygas, tikslus. Žinoma, jei tie konkursai yra tikri, o ne tariami. Svarbu žinoti, ko norima. Neapriboti kūrybinės laisvės, nustatyti vertinimo kriterijus. Svarbu dalyvaujančių atranka, tačiau to daryti taip mechaniškai, naudojantis viešųjų pirkimų įstatymų tiesiog neleistina. Jei įmonės metinė apyvarta yra 0,5 mln. litų, ar galima tikėtis geresnio rezultato, negu iš įmonės, kurios apyvarta 100.000 arba iš laisvai dirbančio dizainerio? Tikrai ne. Gal būt, jei kalbėti apie rinkos tyrimus, rinkodaros planus, reikia didesnio kolektyvo. Todėl tokio pobūdžio konkursą reikėtų išskaidyti – pirmiausia ženklo rinkodaros, idėjos konkursas, nesileidžiant į grafinius sprendimus. Antras etapas – grafinis sprendimas. Būtų aiškus tikslas, kriterijai. O stiliaus knygų (130 vnt.) bei CD įrašymas iš viso neturėtų dominuoti konkurso sąlygose. Kas sugalvojo tai įtraukti į konkurso sąlygas? Negi 130 knygų ir 10 (ar pan.) CD kaina turėtų nulemti, koks bus ženklas? Kaip ir kainos pateikimas tokiame konkurse yra absurdiškas dalykas.
Konkurso sąlygose svarbu vertinimo kriterijai, taip pat labai svarbu ir kompetetinga komisija. Ką reiškia kompetetinga komisija? Gal 20 ar 40 žmonių? Ne. Ne kiekybė nusako kompetencija. Atvirkšciai, esant tokiam žmonių kiekiui, atsakomybė tampa kolektyvinė, kitaip tariant, komisija tampa neatsakinga ir dažniausia neprincipinga. Tai parodė ir Lietuvos prekės ženklo konkurso komisija. Jei neklystu, dalyvavo 20 žmonių, daug kas nesuprato, kaip tokio lygio ženklus ir iš tokio pasirinkimo galima vertinti, tačiau buvo vertinta. Vienas iš komisijos dalyvių pasakė „Man labai malonu pasižiūrėti į čia susirinkusius žmones, ir labai nemalonu pažvelgti į mums pateiktus ženklus“. Deja, komisija nebuvo ambicinga ir principinga. Tiesa, išrinko priimtiniausią ir profesionaliausiai padarytą ženklą iš pateiktų. Tačiau tai nepateisinimas. Kodėl privaloma jau dabar išrinkti ženklą, jei pasirinkimo net nėra? Paaiškinimas, kad yra skirti ES pinigai, ir iki tam tikro laiko juos reikia „įsisavinti“ manęs neįtikina. Tiesiog kyla klausimas, koks konkurso tikslas? Ar ženklas, ar ES pinigai? Jei pastarieji, tada viskas stoja į savo vietas.
Rasti pirmieji įrankiai, kuriems apie 2,6 mln. metų labiau priskiriami australopitekams, vėlgi ne žmonėms. Teigiama, jog Homo Sapiens (protingieji žmonės) tik prieš 75.000 m. pradėjo naudotis įmantriais kauliniais įrankiais ir pradėjo kurti simbolinius raižinius. Tačiau dar praėjo apie 40.000 metų, kol atsirado piešiniai, tapyba, apie kurią žinome. Nuo to laiko žmonijos istorija tapo labiau ir labiau turtingesnė. Taigi, žmonijos kultūrinė veikla pradėta skaičiuoti tik nuo tada, kai buvo susirūpinta vizualine komunikacija. Dabar mes tai vadiname grafiniu dizainu.
Žinoma, aš nesu nei istorikas, nei archeologas, todėl šie mano teiginiai gali būti netikslūs. Bet aš norėjau pakalbėti visiškai apie kitus dalykus, apie visai trumpą laikotarpį, lyginant su milijonais metų.
Taigi, kaip yra Lietuvoje? Galime teigti, jog tiek Lietuvos oficialūs atstovai, tiek „paprasti žmonės“ (terminas, atkeliavęs iš Seimo) vaikšto ant dviejų kojų. Ir smegenų visi turi daugiau, negu 0,5 l. Tačiau ar to užtenka? Kaip mes panaudojame savo resursus? Kokia tarpusavio komunikacija? Ar tokia, kaip prieš 75000 metų? Ar jau yra susirūpinta, kaip mes prisistatome pasauliui, kokie vizualiniai ženklai supa mus kas dieną gatvėse, įstaigose, laikraščiuose, namuose? Ar susimąstome, jog jie turi išliekamąją vertę, nebūtinai, kaip patys savaime, bet kaip kultūrinio laikotarpio veidrodis? O kaip tie ženklai atkeliauja į gyvenimą? Ar susimąstome apie atsakomybę visuomenei, paleisdami į gyvenimą vieną ar kitą grafinį elementą (vaizdinį)?
LGDA buvo įkurta siekiant suvienyti bendraminčius profesionalus, dirbančius grafinio dizaino srityje. Mes jau atšventėme 10 metų ir jau turime nors neilgą, bet tikrą istoriją. Dirbdami grafinio dizaino srityje kiekvieną dieną susiduriame su vizualinių dizaino sprendimų klausimais ir yra labai skaudu, kai matome profesijos profanaciją. Kas yra dizainas? Arba siauriau – kas yra grafinis dizainas? Tur būt statistinis lietuvis atsakytų – „pagražintas piešinys“, arba „kompiuteriu padarytas vaizdas“ ar dar panašiai. Todėl nenuostabu, jog dažnai dizaineriai pakviečiami tik į paskutinę projekto stadiją, kada jau nieko nebegalima pakeisti. Todėl dažnai ir gero rezultato negalima laukti.
Šiandieną kalbame apie Lietuvos prekės ženklą. Mes jau seniai vaikštome ant dviejų kojų ir kaip kiti dvikojai, norime turėti savo ženklą, prekės ženklą. Kol kas ne visiškai aišku, ar terminas „prekės ženklas“ atitinka angliškąjį „brand“, bet palikime tas problemas, kol neturime tikslesnio pavadinimo. Svarbu, kad suprastume apie ką kalbame. O kalbame apie šalies, kuri vadinasi Lietuva, įvaizdį. Galima sakyti, jog įvaizdis – ne viskas. Tas tiesa, tačiau reikia pripažinti, jog tai reiškia labai daug.
Įvyko Lietuvos prekės ženklo konkursas. Rezultatai lyg ir yra, bet lyg ir ne. Galima sakyti, jog bet koks rezultatas yra rezultatas. Tačiau, jei turime nors šiek tiek ambicijų, suprasime, jog tai nėra tiesa. Vienas iš konkurso ekspertų (taip buvo įvardyta laikraštyje) pareiškė „duokite man bet kokį ženklą, aš iš jo padarysiu vertybę ir tautos simbolį. Tai yra strategijos klausimas.“ (citata iš VŽ). Jeigu turime tokius ekspertus, kam tada iš viso reikalingas konkursas? Iš bet ko padarysiu vertybę… Deja, tai dvelkia alchemiko paistalais o ne dizainerio kalbėjimas.
Grįžkime prie Lietuvos prekės ženklo konkurso.
Rezultatas toks, kokio ir reikėjo tikėtis pradėjus rašyti konkurso sąlygas remiantis viešųjų pirkimų įstatymu. Kitaip tariant, paskelbus tokias konkurso sąlygas kito rezultato tikėtis ir nebuvo galima. Kodėl? Paprasčiausia remiuosi patirtimi. LGDA per savo 10 veiklos metų yra surengusi ne vieną konkursą. Puikiai žinome, jog nuo konkurso sąlygų priklauso daug. Reikia pripažinti, jog ir premijų dydis nėra pagrindinis rodiklis. Drįsčiau teigti, jog labai svarbu profesionalumas ir kūrybos laisvė. Kaip tik šiame konkurse to pritrūko. Konkurso sąlygos tiek apribojo norinčius dalyvauti, jog daug kam ir noras praėjo dalyvauti. (Jei konkrečiau, 0,5 mln. metinė apyvarta, ne mažiau, kaip 8 darbuotojai, eilė dokumentų ir t.t. vien tam, jei norėtum dalyvauti). Ar tai buvo daryta specialiai ar ne, galėtų atsakyti konkurso organizatoriai. Gal būt galima teigti, jog norėta apsidrausti. Tas tiesa, iš tikrųjų buvo apsidrausta. Apsidrausta nuo gerų rezultatų. Trumpai tariant, šis konkursas – pavyzdys, kaip negalima daryti. Bet, reikia pripažinti, jog dauguma konkursų, organizuojamų valstybinių institucijų, yra būtent tokie. Neaiškūs konkurso tikslai, užduotys, neaiškūs vertinimo kriterijai, nežinomos komisijos.
Kaip minėjau. LGDA rengė ne vieną grafinio dizaino konkursą – ženklų, plakatų.
Pavyzdžiui 2003 metais surengėme plakato ir ženklo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 mečiui paminėti. Dalyvavo 17 dizainerių, kurie pateikė 21 plakatą ir 80 ženklų (palyginimui – Lietuvos ženklo konkurse 6 dalyviai ir 12 ženklų). Arba konkursas ženklui „Best of Lithuania“ – 23 dizaineriai pateikė 88 ženklus. Lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje EXPO 2005 ženklo konkursui buvo pateikti 48 ženklai. Skaičiai kalba už save. Šiuose visuose konkursuose dalyvavo tik LGDA nariai, tačiau, kaip matome tiek dalyvių skaičius, tiek darbų skaičius keleriopai pralenkia Lietuvos prekės ženklo konkurso rezultatus. Paminėti konkursai buvo skirti daugiau mažiau proginiams įvykiams, ir galime tik pasidžiaugti, kad buvo daug profesionaliai pateiktų darbų, iš kurių galima buvo rinktis, ko negalima pasakyti apie dabar aptariamą konkursą. O jis skirtas sukurti ilgalaikį projektą.
Tai, kad yra daug problemų viešojoje komunikacijoje pasako „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ženklo kūrimo istorija. Jei panagrinėtume šį atvejį, matytume, jog prastos konkurso sąlygos nulėmė ir tokį rezultatą, kuris buvo, tačiau neįtiko. Neįtiko, nes užsakovai nežinojo ko nori. Liko kaip ir su patvirtintu ženklu, tačiau nenaudojamu. Po to visiškai neaiškiomis sąlygomis buvo padarytas naujas ženklas.
Apibendrinant reikia grįžti prie dizaino sąvokos. Dizainas yra nelietuviškas žodis. Aš dar pamenu tuos laikus, kada pasakius žodį „dizainas“, reikėdavo aiškinti, kas tai yra, gal iš 20 vienas galėdavo pasakyti. Dabar iš dvidešimties tur būt nė vieno nerasime, kuris pasakytų „nežinau“. Tačiau ar tai reiškia, kad yra suprantama, kas tai yra? Ne, nesuprantama. Dizainas – išvertus iš anglų kalbos – brėžinys. Tačiau dabartinė šio termino prasmė – proceso modeliavimas, objekto kūrimas. Jei kalbėti apie grafinį dizainą, jį galima būtų apibrėžti kaip vizualinės komunikacijos proceso modeliavimą. Taigi, tai yra žymiai daugiau, negu gražus ar negražus piešinys. Dizainas yra tik tada, kai yra susieti funkciniai, technologiniai, estetiniai, semantiniai aspektai. Yra didelė klaida, kai yra manoma, kad dizainas tėra apipavidalinimas. Deja, kol to nesupras valstybinės institucijos, sunku tikėtis valstybės vystymosi. Nesvarbu, kad vaikščiojame ant dviejų kojų, bet ar mus supanti vizualinė aplinka tai patvirtina?
Paimkime keletą pavyzdžių – Lietuvos avialinijos, privatizavus atsisakė Lietuvos vardo, tapo flyLAL – niekam nieko nesakantis darinys (kai kas verčia „musėLAL“), Kodėl kitose šalyse, netgi ir privačiam kapitalui įsiliejus į aviacijos verslą stengiamasi išlaikyti valstybės reprezentaciją. Matyt tai kultūros, išsilavinimo dalykai. O tai susiję ir su vastybės dizaino politika. Deja, Lietuvoje mes turime pripažinti, jog dizaino politikos neturime.
Ką galime padaryti? Pirmiausia reikia suprasti, jog viešoji komunikacija, kitaip tariant šalies veidas labai daug priklauso nuo grafinio dizaino. Galima tai ignoruoti, tačiau tai niekur nenuves.
Taigi, natūralu, kad be profesionalių dizainerių gerų rezultatų nepasieksime. Lygiai kaip ir be supratimo, kad tai yra svarbu ne tik atskiram individui, bet ir visai valstybei. Ypač todėl yra svarbu rengiant konkursus išgryninti konkurso sąlygas, tikslus. Žinoma, jei tie konkursai yra tikri, o ne tariami. Svarbu žinoti, ko norima. Neapriboti kūrybinės laisvės, nustatyti vertinimo kriterijus. Svarbu dalyvaujančių atranka, tačiau to daryti taip mechaniškai, naudojantis viešųjų pirkimų įstatymų tiesiog neleistina. Jei įmonės metinė apyvarta yra 0,5 mln. litų, ar galima tikėtis geresnio rezultato, negu iš įmonės, kurios apyvarta 100.000 arba iš laisvai dirbančio dizainerio? Tikrai ne. Gal būt, jei kalbėti apie rinkos tyrimus, rinkodaros planus, reikia didesnio kolektyvo. Todėl tokio pobūdžio konkursą reikėtų išskaidyti – pirmiausia ženklo rinkodaros, idėjos konkursas, nesileidžiant į grafinius sprendimus. Antras etapas – grafinis sprendimas. Būtų aiškus tikslas, kriterijai. O stiliaus knygų (130 vnt.) bei CD įrašymas iš viso neturėtų dominuoti konkurso sąlygose. Kas sugalvojo tai įtraukti į konkurso sąlygas? Negi 130 knygų ir 10 (ar pan.) CD kaina turėtų nulemti, koks bus ženklas? Kaip ir kainos pateikimas tokiame konkurse yra absurdiškas dalykas.
Konkurso sąlygose svarbu vertinimo kriterijai, taip pat labai svarbu ir kompetetinga komisija. Ką reiškia kompetetinga komisija? Gal 20 ar 40 žmonių? Ne. Ne kiekybė nusako kompetencija. Atvirkšciai, esant tokiam žmonių kiekiui, atsakomybė tampa kolektyvinė, kitaip tariant, komisija tampa neatsakinga ir dažniausia neprincipinga. Tai parodė ir Lietuvos prekės ženklo konkurso komisija. Jei neklystu, dalyvavo 20 žmonių, daug kas nesuprato, kaip tokio lygio ženklus ir iš tokio pasirinkimo galima vertinti, tačiau buvo vertinta. Vienas iš komisijos dalyvių pasakė „Man labai malonu pasižiūrėti į čia susirinkusius žmones, ir labai nemalonu pažvelgti į mums pateiktus ženklus“. Deja, komisija nebuvo ambicinga ir principinga. Tiesa, išrinko priimtiniausią ir profesionaliausiai padarytą ženklą iš pateiktų. Tačiau tai nepateisinimas. Kodėl privaloma jau dabar išrinkti ženklą, jei pasirinkimo net nėra? Paaiškinimas, kad yra skirti ES pinigai, ir iki tam tikro laiko juos reikia „įsisavinti“ manęs neįtikina. Tiesiog kyla klausimas, koks konkurso tikslas? Ar ženklas, ar ES pinigai? Jei pastarieji, tada viskas stoja į savo vietas.
Gediminas Lašas
dizaineris
LGDA valdybos pirmininkas
