Sąvoka „dizainas“ šiandien tapo kone kulto objektu.
Rengiamos įvairaus pobūdžio konferencijos, parodos, pristatymai.
Dizaino temos aptarinėjamos spaudoje, specializuotuose architektūros, interjero žurnaluose.
Tačiau pačia Lietuvos dizaino istorija domimasi mažai, ji išsibarsčiusi atskiruose bukletėliuose, lankstinukuose ar gyvų liudininkų atmintyje.
|
Nuo ko viskas prasidėjo?
Speciali dizaino studijų programa Lietuvoje atsirado 1961 metais, įkūrus LSSR Valstybinio dailės instituto Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą. Viena priežasčių, paskatinusių pramoninio dizaino mokymo Lietuvoje atsiradimą, buvo tuo metu populiarus judėjimas „Dailę buičiai“, pradėjęs permainas visos Sovietų Sąjungos architektūroje, dizaine ir taikomojoje dailėje bei vienijęs įvairių sričių taikomosios dailės kūrėjus, kreipęs daiktinę aplinką konstruktyvizmo ir funkcionalizmo linkme. Racionalumas, saikingumas, lakoniškos ir utilitarios, dažnai geometrizuotos formos, natūralus medžiagos grožis bei logiškas dekoras tapo propaguojamomis daiktų vertybėmis ir savybėmis. Modernumas ir taupymas – programinis dailės kūrinių išraiškos pagrindas. Visoje šalyje skelbtu šūkiu „Dailę buičiai“ buvo siekta aktyvinti tas taikomosios dailės sritis, kurios atliko ne tik estetinę, bet pirmiausia praktinę funkciją. Suklestėjo tekstilė, keramika, odos, metalo gaminių projektavimas. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje (nuo 1946 m.), Kaune (nuo 1945 m.) ir Klaipėdoje (nuo 1946 m.) veikė dailės kombinatai, kurie pagal juose dirbusių dailininkų sukurtus etalonus serijiniu būdu gamino įvairios paskirties indus, vazas, žvakides, skulptūrėles, margintus audinius, oda įrištus albumus, pinigines, rankines, papuošalus. Dirbiniai buvo parduodami kombinatus valdžiusio LSSR dailės fondo „Dailės“ parduotuvėse, prekiavusiose taikomąja daile, tapybos, grafikos, mažosios plastikos ir kitais kūriniais. Šiuose kombinatuose buvo kuriami ir stambesni monumentaliosios dailės kūriniai, skirti visuomeninių pastatų interjerams: skulptūriniai paminklai, vitražai, metalo plastikos pano, gobelenai. Dailės kombinate galėjo dirbti tik Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, todėl kita dalis dailininkų, ypač tekstilininkų, dirbo pramonės įmonėse: „Kauno audiniuose“, Vilniaus „Audėjuje“, Lentvario kilimų fabrike. Jie kūrė audinius buičiai bei drabužiams, projektavo kilimų raštus.
Speciali dizaino studijų programa Lietuvoje atsirado 1961 metais, įkūrus LSSR Valstybinio dailės instituto Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą. Viena priežasčių, paskatinusių pramoninio dizaino mokymo Lietuvoje atsiradimą, buvo tuo metu populiarus judėjimas „Dailę buičiai“, pradėjęs permainas visos Sovietų Sąjungos architektūroje, dizaine ir taikomojoje dailėje bei vienijęs įvairių sričių taikomosios dailės kūrėjus, kreipęs daiktinę aplinką konstruktyvizmo ir funkcionalizmo linkme. Racionalumas, saikingumas, lakoniškos ir utilitarios, dažnai geometrizuotos formos, natūralus medžiagos grožis bei logiškas dekoras tapo propaguojamomis daiktų vertybėmis ir savybėmis. Modernumas ir taupymas – programinis dailės kūrinių išraiškos pagrindas. Visoje šalyje skelbtu šūkiu „Dailę buičiai“ buvo siekta aktyvinti tas taikomosios dailės sritis, kurios atliko ne tik estetinę, bet pirmiausia praktinę funkciją. Suklestėjo tekstilė, keramika, odos, metalo gaminių projektavimas. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje (nuo 1946 m.), Kaune (nuo 1945 m.) ir Klaipėdoje (nuo 1946 m.) veikė dailės kombinatai, kurie pagal juose dirbusių dailininkų sukurtus etalonus serijiniu būdu gamino įvairios paskirties indus, vazas, žvakides, skulptūrėles, margintus audinius, oda įrištus albumus, pinigines, rankines, papuošalus. Dirbiniai buvo parduodami kombinatus valdžiusio LSSR dailės fondo „Dailės“ parduotuvėse, prekiavusiose taikomąja daile, tapybos, grafikos, mažosios plastikos ir kitais kūriniais. Šiuose kombinatuose buvo kuriami ir stambesni monumentaliosios dailės kūriniai, skirti visuomeninių pastatų interjerams: skulptūriniai paminklai, vitražai, metalo plastikos pano, gobelenai. Dailės kombinate galėjo dirbti tik Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, todėl kita dalis dailininkų, ypač tekstilininkų, dirbo pramonės įmonėse: „Kauno audiniuose“, Vilniaus „Audėjuje“, Lentvario kilimų fabrike. Jie kūrė audinius buičiai bei drabužiams, projektavo kilimų raštus.
|
Sovietiniu laikotarpiu planinės SSRS ekonomikos sąlygos buvo nukreiptos kurti vieningą mokslo, meno bei pramoninės gamybos aparatą. Tad dizainas greitai tapo populiaria ir paklausia specialybe. 1957–1991 metais Lietuvoje veikė nemažai dizaino sklaidos požiūriu svarbių institucijų: Projektavimo-konstravimo biuras (baldų), Taros ir įpakavimo konstravimo biuras, Vilniaus sportinių automobilių eksperimentinė gamykla, Sąjunginio techninės estetikos instituto filialas, Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos gamykla bei dizainerių interesus atstovaujanti Lietuvos dizainerių sąjunga. Čia projektuoti baldų modeliai serijinei bei individualiai gamybai; atlikus tyrimus, buvo kuriami buitinių prietaisų modeliai (elektriniai rankšluosčiai, kavos malimo mašinėlės, grąžtai „Elfa“), garso įrašymo ir atkūrimo aparatūra (magnetofonai „Gondinga“), mikroskopai, dalijimo stalai, įvairios staklės, automobiliai („VAZ“, „Lada Eva“), sklandytuvai, valtys, plaustai ir daugybė kitų gaminių.
|
Lietuvoje suprojektuoti baldai, įvairūs įrenginiai ir gaminiai į užsienio šalis buvo pradėti eksportuoti nuo 1963 metų. Iš pradžių pagrindinis eksportas vyko tik į Afrikos valstybes – Jemeną, Somalį, Kongą ir Malį, kadangi šiose šalyse Sovietų Sąjunga vykdė aktyvias statybas: įrenginėjo viešbučius, mokyklas, stadionus. Lietuva buvo pirmoji iš Sovietų Sąjungos respublikų, kurios baldai buvo tiekiami didmeninei prekybai ne tik į buvusias socialistines (VDR, Čekoslovakija), bet ir į Vakarų šalis (VFR, Didžioji Britanija). 1966–1970 metais Lietuvoje gaminami baldai eksportuoti net į 27 šalis. Lietuvių dizainerių kūriniai buvo demonstruojami įvairiose tarptautinėse parodose ir SSRS paviljonuose. Parodų ekspozicijų interjerus kūrė Tadas Baginskas, Vladas Vizgirda, Albinas Purys, Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai. Projektavimo biurų, eksperimentinių gamyklų bei kitų institucijų buvimas pagreitino dizaino mokyklos vystymosi procesus – didžioji dalis studentų, baigę mokslus, dirbdavo šiose institucijose, tačiau pats mokymo procesas buvo šiek tiek nuo jų priklausomas – pagal gamyklų ir projektuotojų poreikius ir planus buvo diegiamos specializacijos, taip iš dalies ribojant dizainerių saviraiškos laisvę.
|
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Dizaino katedroje nuo pat jos įkūrimo 1961 metais, taip pat po 1995 metų reformos, projektavimo dėstymas grindžiamas ne tipologiniu principu – t. y. remiasi ne konkrečių daiktų analize ir mėgdžiojimu, bet daiktų bendroms grupėms būdingų principų, dėsningumų ir savybių pažinimu bei įsisavinimu. Dizaino uždaviniams spręsti naudojami daugelio gamtos, humanitarinių ir ypač visuotinių disciplinų (sistemų analizės, informacijos teorijos, matematikos, informatikos ir kt.) metodai. Pagrindines dizaino mokymo Lietuvoje nuostatas užsienio dizaino mokyklų pavyzdžiu suformavo Feliksas Daukantas, 1964 metais prie dizaino dėstymo metodikos bei programų kūrimo prisijungė Algimantas Bielskis – pirmasis Lietuvoje diplomuotas dailininkas konstruktorius (tuomet taip vadinta), Leningrade baigęs Veros Muchinos pramoninės dailės institutą. Daugelio šių nuostatų laikomasi iki šiol. 1981 metais A. Bielskis ir F. Daukantas parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką dizaino vadovėlį – nedidelės apimties leidinį „Pramoninės dailės specialistų rengimo sisteminės programos principai“, kuriame susisteminta dizaino mokymo metodika ir pateikiamas dizaino ir meninio projektavimo veiklos apibūdinimas, stojančiųjų į pramoninės dailės specialybę atrankos kriterijai. Taip pat buvo išleisti „Ergonomikos pagrindai“, „Medienos ir baldų apdaila“, „Mašinų, prietaisų ir aparatų vidinės sandaros įtaka jų formai“. Ilgainiui VDA Dizaino katedra tapo Lietuvos dizaino mokymo centru, vėliau dizaino imta mokyti ir VDA Kauno, Klaipėdos, Telšių filialuose, taip pat Šiaulių universiteto Dailės fakultete.
|
Po nepriklausomybės atkūrimo nustojus veikti valstybinių užsakymų sistemai, laikinai nuslūgo domėjimasis dizainerių projektuojamais daiktais bei profesionalų formuojama aplinka, daug kūrėjų neteko darbo, o galiausiai, vis labiau populiarėjant kompiuteriniam projektavimui, – ir kvalifikacijos. Dabar kone sparčiausiai tobulėjanti dizaino sritis – interjero, baldų dizainas. Iki nepriklausomybės gyvavusių dizaino sklaidos institucijų vaidmenį ilgainiui perėmė privačios kompanijos bei naujos dizainerių aktyvumą skatinančios institucijos – Lietuvos grafinio dizaino asociacija (1996 m.), Dizaino forumas (2006 m.), Dizaino inovacijų centras (2007 m.). Imta domėtis kitų šalių patirtimi. Ilgainiui internacionalinio dizaino interpretavimas virto savitų formų ieškojimu.
Jurgita Juospaitytė
Nuotraukos iš Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros archyvo
