Pokalbis su Vilniaus dailės akademijos profesoriumi,
buvusiu Dizaino katedros vedėju Tadu Baginsku.

– Dizaineris buvo panašus į architektą. Tais laikais dizaineriai, kaip ir architektai, rengdavosi gan elegantiškai. Buvo kalbama, jog ir jų žmonos išsiskyrė stilingumu. Nieko keisto – žmogui, kuriančiam aplinką, turinčiam estetiškos visumos pojūtį, būdinga derinti ir drabužius. Nors apranga nebuvo iššaukianti kaip kitų menininkų, vis dėlto turėjome neįprastų pomėgių, pavyzdžiui, pirmieji pradėjome nešioti skėčius, tuomet išskirtinai moterišką aksesuarą. Tai buvo iššūkis. Žmonės netoleravo tokių dalykų, tad Kaune netgi buvome pravardžiuojami „lietsarginiais“. Dar vienas iššūkis – ganėtinai siauros kelnės bei tamsios kostiumų spalvos. Dizaineriai daug kuo domėjosi, vartydavo daugybę žurnalų, tad rengėsi madingai.

– Tuo metu dizainas buvo kone pramonės tarnaitė, ir tas požiūris ilgai trukdė dizaineriui išsilaisvinti kaip kūrėjui. O be to, patys gaminiai retai keisdavosi, tad buvo įprasta klaidingai manyti, jog dizainerio darbas – ne kurti daiktus nuo pradžios iki galo, o tik juos puošti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, man, tuomet Dizainerių sąjungos pirmininkui, labai sunkiai sekėsi atgaivinti specialistų orumo jausmą, tikėjimą savo profesija.

– Man labai patiko kurti parodų ekspozicijas, kadangi galėjau projektuoti viską – interjerą, baldus, apšvietimą. Viena pirmųjų parodų, kurioje teko kurti ekspoziciją, vyko Vingio parke, joje dalyvavo ir Latvijos bei Estijos atstovai. Mes eksponavome senuosius lietuviškus baldus, buities rakandus,

pasiskolintus iš Čiurlionio galerijos fondų; ši etnografinė ekspozicija tarsi bylojo, iš kur mes atėjome. Tačiau ji labai supykdė vieną iš viršininkų ir buvo įsakyta šį „altorių“ išardyti, mat jiems pakvipo nacionalizmu. Teko imtis priemonių – viską uždengėme peršviečiamu tiuliu. Vėliau parodų komiteto remiamos parodos vyko Rygoje, Maskvoje, Londone, Osakoje.

 

 

– Kone didžiausią įspūdį man paliko Pramonės paroda Londone. Čia buvome vieni pirmųjų lietuvių, iš sovietinio lagerio patekę į Vakarus. Tad nenuostabu, jog sulaukėme labai didelio dėmesio tiek iš ten gyvenančių mūsiškių (po antros emigracijos bangos apsistojusių Londone), tiek iš pačių britų. Sutikome tikrai daug įdomių žmonių, kurie mus maloniai priėmė, tarp jų – poeto Bernardo Brazdžionio brolį, Didžiosios Britanijos Dizaino centro vadą Serą Railį, laikraščio „Times“ menotyrininką Šeltoną ir daugelį kitų. Mums buvo draudžiama bendrauti su lietuvių išeiviais, tad teko rinktis: ar šauniai praleisti tas šešias savaites, ar paklusti. Žinoma, rinkausi pirmąjį variantą, todėl grįžęs gavau blogą charakteristiką ir nebeleido dalyvauti kitoje parodoje, kuri vyko Osakoje.

 

– Mes visuomet lygiavomės į Vakarus – domėjomės skandinavų, italų, japonų dizainu. Okupantų nelaikėme autoritetu. Maloniausia, kad Londono parodoje tai pastebėjo visi. Ekspozicija puikiai integravosi. Su tuo susijęs smagus nutikimas: vieno vakarėlio metu buvome supažindinti su menotyrininku Šeltonu. Netrukus pirmajame laikraščio „Times“ puslapyje pasirodė žinutė, ji skambėjo maždaug taip: „Aplankiau Lietuvos skyrių, kur mane pasitiko du menininkai, geriau kalbantys rusiškai nei angliškai, tačiau labai britiškai besišypsantys.“ Grįžus buvo kalbama, jog pirmajame „Times“ puslapyje publikuotas straipsnis apie mūsų baldus bei vitražus, tačiau tai – blefas.

– Problema buvo ta, kad įmonės neturėjo teisės samdyti nepriklausomo dizainerio. Visi užsakymai vykdavo tik per Dailės kombinatą, o dizaineriais skirdavo tik Dailininkų sąjungos narius. Taigi daugiau reikštis įmanoma buvo nebent aplinkos, baldų apipavidalinime. Individualūs projektai buvo kuriami tik visuomeniniams objektams – ministerijoms, televizijos studijoms ir t. t.

– Anuomet pavardė mažai ką reiškė, visa ko esmė buvo kolektyvas. Iš tų autorinių teisių neturėta jokios finansinės naudos. Tarkim, už suprojektuotą telefono aparatą studentas gaudavo 30 rublių ir mažą lapuką – autorinį liudijimą. Tačiau jei kas bandydavo pasisavinti brėžinius, kaip mat būdavo pastebėtas ir baudžiamas.

– Katedra glaudžiai bendradarbiavo su įvairiais projektavimo ir konstravimo biurais, Techninės estetikos mokslinio tyrimo institutu, eksperimentinėmis gamyklomis. Dar pirmuosiuose kursuose studentai gaudavo stailingo užduotis – apipavidalindavo naujus prietaisus. Vėliau kurdavo šaldytuvus, stakles, baldus. Dauguma projektų tiko masinei gamybai. Po to vykdavo specializacija, galiausiai daugelis, baigę studijas, būdavo paskiriami dirbti biuruose, gamyklose „Venta“, „Snaigė“, „Vilma“, „Žalgiris“, Eksperimentinėje Prienų sklandytuvų gamykloje, Eksperimentinėje sportinių automobilių gamykloje.

– Dabar pramonės ir dizaino santykis – problema, masinės lietuvių dizainerių sukurtų produktų gamybos lyg ir nebėra. Lietuvoje masiškai gaminami nebent užsienio kūrėjų suprojektuoti gaminiai. Bet, skirtingai nei sovietmečiu, pavieniai studentų darbai dabar vis dažniau įgyvendinami.

– Apie lietuviško dizaino mokyklą dar anksti kalbėti. Tačiau galima sakyti, kad Lietuvai charakteringi europinio dizaino bruožai bei etnokultūros palikimas. Pasak kolegų italų, mūsų studentai vis dar turi tai, ką Vakarai jau

prarado – stiprų akademinį piešimą ir spalvinį suvokimą, tapybą. Svarbu suvokti, kas mes esame, tai išlaikyti, pabrėžti savo savitumus. Manau, geram dizaineriui turi būti svarbus jo krašto istorijos, tradicijų, pagaliau – klimato, komforto pojūčio suvokimas. Dizainerio kaip menininko pagrindinis uždavinys
– išlaikyti blaivią galvą tarp visų įdomių pasaulio dalykų, ne viską sugerti kaip kempinei, o tarsi perleisti per save tuos reiškinius ir savaip interpretuoti.

– Aš dar turiu iššūkių. Pamažu traukdamasis iš pedagoginės veiklos, grįžtu į kūrybą. Manau, laimė, kai turi motyvaciją, kai gali kurti, duoti. Daugelis mano, jog kūryba svarbi tik kaip procesas, tačiau man procesas įdomus kaip tikslo pasiekimo priemonė. Procesas be rezultato – blefas. Taigi tikiuosi nustebinti rezultatais.

–

 

Jurgita Juospaitytė